Nesenai aplankiau miestą kuriame gimiau ir užaugau, kuriame prabėgo geriausios ir blogiausios gyvenimo akimirkos. Be kurio neįsivaizdavau savo gyvenimo. Esu prisiklausęs visko apie miestus ir kaimus gimtuosius (O! Pradėjau čiut ne penkiaeiliu jambu rašyti). Tikėjausi kad atgiję prisiminimai atgaivins sielą ar panašiai. Nieko neįvyko NIEKO. Net gi - atvirkščiai. Viskas taip svetima, kad net koktu. Lyg ir tos pačios gatvės, lyg ir ne. Prieš tave žygiuoja prisiminimai bet niekas nelaukia. Visi užsiėmę savo darbais ir reikalais.Net savo našlaitišką galvą priglausti nakčiai - neįmanoma. Apima mažybinis jausmas. Aš esu - niekas. Niekas esu čia ir kitur.
Ir staiga nušvito - čia gi tik paprasčiausias savęs gailėjimas. - Aš niekam nereikalingas, manimi niekas nesidomi (ypač tai jauti dideliam mieste) ir pan.. O kodėl tavimi reikėtų domėtis. Tu ką? - nuvertei kalnus, išgelbėjai šimtus žmonių, padėjai vargšams, na gal bent jau nesumindei skruzdėlės. Tai pirmyn! Pjūtis didelė. Dirbk ir būsi reikalingas, matomas, žinomas - tik nepamiršk, po to, laiku pasislėpti.
svarbiausia, kad būtume reikalingi patys sau
AtsakytiPanaikinti