Abromas & kompany keliavo į kraštą kurį nurodė Dievas. Kilus konfliktui tarp Abromo ir Loto piemenų, dėdė Abromas pasiūlė sūnėnui pasirinkimą. - davai atsiskirk. Jeigu tu varysi į kairę - aš į dešinę ir taip toliau. Apsidairęs Lotas pamatė puikią perspektyvą. Pamatė gerai drėkinamą Jordano apylinkę. Laistomą iš dangaus kaip Edenas. Ir mūsų vyrukas, kaip suprantu, pagal tų laikų išmatavimus, ganėtinai jaunas, renkasi būtent tai. Super pasirinkimas. Ateitis aprūpinta. Visi patogumai - miestas gi. Problemų nebeliks ir tas senas bambeklis - dėdė daugiau neknis proto. Ir viskas būtų gerai jeigu ne viena problemėlė. Apylinkė buvo prie pat Sodomos t.y. arčiau nuodėmės. Bet kaip sakoma... - man taip nenutiks. Loto, tikro Dievo vyro, gyvenimo pabaiga, švelniai tariant, nebuvo šlovinga. Sudegę ir sunaikinti namai, vietoj žmonos centneris druskos (matyt gyvenimas šeimoje irgi ne per saldžiausiai klostėsi), pasislėpti ten kur reikėjo nepavyko, permiegojo su savo dukromis ir dar tikriausiausiai nežinia kas darėsi. Nepavydėtina. Nei pačiam prisiminti nei vaikams nuo dukrų papasakoti.
Dažną kartą prieš mane būna tas pats pasirinkimas. Patogesnio gyvenimo, patogesnio tarnavimo, lengvesnių sąlygų ir t.t. Bet dažniausiai tai būna labai ir labai arti nuodėmės, o kartais ir einant į kompromisą su ja. Gal laikas pasakyti patogiam bet į pražūtį vedančiam gyvenimui: - tu eik kur nori, o aš eisiu į priešingą pusę.
Beje, įdomus dalykas. Abromas nenuėjo nei į kairę nei į dešinę. Jis liko stovėti ir laukti ką Viešpats pasakys. Ir atsakymas buvo superinis: - Lotui atsiskyrus, VIEŠPATS tarė Abromui: „Nūn pakelk akis ir pasižiūrėk nuo vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus, nes visą kraštą, kurį matai, duosiu tau ir tavo palikuonims amžinai. Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkes. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tuomet ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti. (plg. pr. 13-14,15)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą